ŠIANDIENĖ AMATININKO IR LIAUDIES MENININKO SAMPRATA TRADICIJOS KONTEKSTE - PDF

Description
L. T. 36. V, ISSN ŠIANDIENĖ AMATININKO IR LIAUDIES MENININKO SAMPRATA TRADICIJOS KONTEKSTE ASTA VENSKIENĖ Priskirdami žmones tam tikroms grupėms, įvardydami jų profesiją, veiklą, apibrėždami

Please download to get full document.

View again

of 16
All materials on our website are shared by users. If you have any questions about copyright issues, please report us to resolve them. We are always happy to assist you.
Information
Category:

Religion & Spirituality

Publish on:

Views: 136 | Pages: 16

Extension: PDF | Download: 0

Share
Transcript
L. T. 36. V, ISSN ŠIANDIENĖ AMATININKO IR LIAUDIES MENININKO SAMPRATA TRADICIJOS KONTEKSTE ASTA VENSKIENĖ Priskirdami žmones tam tikroms grupėms, įvardydami jų profesiją, veiklą, apibrėždami reiškinius, remiamės tam tikrais požymiais, savybėmis. Specialistų 1 nuomonė dažnai gali nesutapti su eilinių piliečių ar bendruomenių nuomone, tačiau ne specialistų supratimas ir vertinimai yra labai svarbūs. Jie gali veikti kultūrinius, ekonominius, ūkinius procesus, iššaukti nesusikalbėjimą, trintį tarp akademinio (oficialaus) ir liaudiškojo (neoficialaus) tautodailės vertinimo. Liaudies meną analizuojantys tyrėjai jo kūrėjus paprastai vadina liaudies meistrais, tačiau viešajame diskurse, masinės informacijos priemonėse plačiai paplitęs liaudies menininko terminas 2. Bendraudama su tautodailininkais (ypač vaizdinių žanrų) pastebėjau, kad jie taip pat dažnai vartoja liaudies menininko sąvoką ir ji kokybiškai skiriasi nuo amatininko. Tai mane ir paskatino pasidomėti amatininko ir liaudies menininko sampratomis, įtraukti šias sąvokas į klausimyną. Vis aktyviau imantis gaivinti tradicinius amatus ir įstatymiškai numatant išsaugoti ir skleisti sukauptą tradicinių amatų patirtį, suteikus jai šiuolaikinį reikšmingumą 3, svarbu žinoti, kokį socialinį reikšmingumą šiandien respondentai suteikia amatininkui ir jo gaminiams. Visuotinė lie- 1 Specialistais, ekspertais laikysime tautodailės tyrinėtojus, žmones, atliekančius ekspertizes, užsiimančius neakademinių kūrėjų edukacija. 2 XX a. pradžioje Jonas Basanavičius įvedė į vartoseną terminą tautodailė, tačiau Paulius Galaunė jį kritikavo kaip per daug platų, ne visai atitinkantį kitose kalbose tam pačiam reikalui vartojamus terminus. Galaunė siūlė tautodailės terminą keisti liaudies daile arba liaudies menu (Paulius Galaunė, Lietuvių liaudies menas: Jo meninių formų plėtojimosi pagrindai, Kaunas: L. U. Humanitarinių mokslų fakulteto leidinys, 1930, p. 9 10). Sovietmečiu, matyt, čia ne paskutinę vietą užėmė ir ideologija, įsivyravo liaudies meno terminas (jo kūrėjai natūraliai pradėti vadinti liaudies menininkais). Šiuo metu vėl mėginama grįžti prie tautodailės. Minėti terminai toliau tekste bus vartojami sinonimiškai. 3 Lietuvos Respublikos Tautinio paveldo produktų įstatymas, 2007 m. birželio 26 d. Nr. X-1207, Vilnius, h p://www.zum.lt/documents/tautunio_paveldo_skyrius/lietuvos%20 res publikos%20tautinio%20paveldo%20produktu%20%20istatymas.pdf, ( ). 158 A V *2 tuvių enciklopedija amatininkus apibrėžia kaip asmenis, išmokusius amatų, gaminančius pagal individualius užsakymus arba rinkai vartojimo reikmenis, teikiančius paslaugas, atliekančius įvairų remontą. Amatas siejamas su nesudėtinga atlikimo technika, paprastais įrankiais 4. Apibrėžime akcentuojamas tam tikros veiklos išmanymas (išmokimas), ekonominis jos pobūdis ir techninis (technologinis) paprastumas, konservatyvumas. Tačiau šiame straipsnyje labiau rūpi ne akademinis amatininkų, liaudies meno kūrėjų apibrėžimas ar amatų rūšys, o XX a. pabaigos XXI a. pradžios žmonių sampratos, susijusios su produktais ir veikla, įvardijama kaip liaudies menas ir amatas. Taigi šio straipsnio tyrimo objektas amatininkų ir liaudies menininkų bei jų veiklos samprata Aukštaitijoje ir Suvalkijoje. Tyrimo tikslas išsiaiškinti amatininko ir liaudies menininko sampratas, pagrindinius kriterijus, apibrėžiančius amatininkų ir liaudies menininkų veiklą. Tikslui pasiekti keliami šie uždaviniai: išanalizavus, susisteminus lauko tyrimų duomenis, nustatyti, ar pateikėjai amatininkus ir liaudies menininkus supranta sinonimiškai, ar kokybiškai skirtingai; išsiaiškinti, kaip apibrėžiamas amatininkų ir liaudies menininkų socialinis statusas, užsiėmimas (profesija), gaminami dirbiniai, santykis su kūryba, tradicija; palyginti su amatais, liaudies menu tiesiogiai nesusijusių respondentų ir Lietuvos tautodailininkų sąjungos narių sampratas. Empiriniai lauko tyrimai atlikti m. Aukštaitijos ir Suvalkijos etnografinėse srityse (daugiausia pateikėjų apklausta Biržų mieste ir rajone, Pasvalio rajone, Pakruojo rajone, Radviliškio rajone, Kauno mieste ir rajone, Prienų mieste ir rajone, Vilkaviškio, Šakių ir Marijampolės rajonuose). Naudotuose klausimynuose Liaudies meno samprata, Šiuolaikinis liaudies menas ir jo kūrėjai buvo suformuluoti klausimai, kurių pagalba stengtasi išsiaiškinti kaip respondentai supranta, pavyzdžiui, sąvokas tradicinis liaudies menas, šiuolaikinis liaudies menas, liaudies menininkas, amatininkas, tautodailininkas ir kt. Buvo prašoma apibūdinti, palyginti sąvokas, pateikti jų turinį atspindinčių konkrečių pavyzdžių. Šiame straipsnyje pasirinkta dviejų sąvokų liaudies menininkas ir amatininkas sampratos analizė. Siekiama nustatyti, kokias reikšmes ir kokį kokybinį turinį pateikėjai suteikia minėtoms sąvokoms. Atliekant tyrimą buvo laikomasi nuostatos, kad tautodailės kūrėjai ir kūriniai yra svarbūs ne patys savaime, bet tuo, ką jie reiškia žmonėms, todėl pasirinktas kokybinis metodas. Lauko tyrimų metu naudoti stebėjimo, stebėjimo dalyvaujant metodai (dalyvauta įvai- 4 Vytautas Puronas, Amatininkai, in: Visuotinė lietuvių enciklopedija, t. 1, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001, p. 419. *3 Š 159 riose tautodailės parodose, mugėse, konkurso Aukso vainikas regioninėse ir Respublikinėse parodose, tautodailės renginiuose Zyplių dvare (Šakių raj.) ir kt.). Pateikėjai buvo apklausiami naudojant giluminį ir pusiau struktūruotą interviu, pereinantį į laisvą pokalbį. Iš viso apklausti 75 (41 moteris ir 34 vyrai) įvairaus išsilavinimo pateikėjai, gimę m. 52 respondentai patys neužsiima menine veikla. Juos galėtume įvardyti realiais ar potencialiais tautodailės dirbinių vartotojais. Šios respondentų grupės sampratas suformavo jų socialinė aplinka, išsilavinimas, masinės informavimo priemonės ir pan. 23 respondentai yra Lietuvos tautodailininkų sąjungos nariai, tiesiogiai dalyvaujantys tradicijų tęstinumo ir gaivinimo procese. Dauguma apklaustų tautodailininkų yra kryždirbiai ir skulptūrų drožėjai. Vaizdinio meno atstovai pasirinkti sąmoningai, kadangi čia kūrėjų santykis su tradicija, individualiu kūrybingumu, inovacijomis visuomet buvo sudėtingesnis nei taikomajame mene. Tyrimo metu surinkti duomenys saugomi Vytauto Didžiojo universiteto Etnologijos ir folkloristikos katedros Rankraštyne (toliau VDU ER, b. 2185, 108 lapai iššifruotos medžiagos ir b. 2186, 235 lapai iššifruotos medžiagos) 5. Analizuojant medžiagą laikytasi emic paradigmos. Tyrime naudojami aprašomasis, lyginamasis, interpretacinis metodai. Tyrimų, skirtų amatininko ir liaudies menininko bei jų veiklos sampratai Aukštaitijoje ir Suvalkijoje, nepavyko rasti. Aptarsiu keletą darbų, kurie, mano manymu, akivaizdžiausiai parodo įvairialypį tyrėjų (akademinį) požiūrį į neakademinio meno kūrėjus 6. Nuo XX a. vidurio tyrėjai aktyviai diskutavo, kokį kultūrinį reiškinį laikyti šiuolaikiniu liaudies menu, kas yra liaudies meno objektas. Šių diskusijų metu natūraliai iškildavo ir liaudies meno kūrėjo problematika 7. Tyrėjai tiek klasikinio, tiek šiuolaikinio liaudies 5 Už pagalbą vykdant lauko tyrimus esu dėkinga VDU Etnologijos ir folkloristikos katedros buvusiems ir esamiems studentams. 6 Terminus neakademinio meno kūrėjai, neakademinis menas tautodailininkams ir jų kūrybai įvardyti pasirinkau todėl, kad šiuo metu vartojami terminai profesionalus, neprofesionalus, kur profesionalumą žymi aukštojo mokslo diplomas, man atrodo netikslūs, nekorektiški. Remiantis tarptautinių žodžių žodynu, profesionalas tai žmogus, turintis kokią nors profesiją ir iš jos pragyvenantis; kurios nors srities specialistas, gerai išmanantis savo darbą. Dauguma tautodailininkų yra puikūs savo srities specialistai, gerai išmano savo darbą, kartais tai yra ir jų pagrindinis užsiėmimas, pragyvenimo šaltinis. 7 Nuoseklią liaudies meno ir jo kūrėjo akademinės sampratos analizę iki XX a. devinto dešimtmečio pateikia Juozas Kudirka (Juozas Kudirka, Liaudies meno samprata Lietuvoje, in: Liaudies meno savitumas, sudarytojas Juozas Kudirka, Kaunas: Šviesa, 1984, 160 A V *4 meno kūrėjus klasifikavo remdamiesi įvairiais kriterijais. Pirmieji dažniausiai buvo skirstomi atsižvelgiant į jų socialinę kilmę, ryšį su žemės darbais, gamybos intensyvumą, atliekamų darbų sudėtingumą 8. Anot Juozo Kudirkos, tradicinio amatininko, kaip individualaus kūrėjo, vaidmuo buvo mažesnis, nes jis buvo liaudies meninio pasaulėvaizdžio vartotojas ir propaguotojas 9. Autorius pabrėžė glaudų ryšį tarp individo ir bendruomenės pasaulio suvokimo bei iš to kylantį kūrybos bendruomeniškumą. Apibrėžti ir klasifikuoti šiuolaikinio liaudies meno kūrėjus gerokai sudėtingiau, nes kuria įvairaus išsilavinimo, skirtingų socialinių sluoksnių ir skirtingų pasaulėvaizdžių žmonės. Pakito ir įprastinė kūrybos erdvė iš kaimų, miestelių vis dažniau persikeliama į priemiesčius, miestus. Šiuolaikinio liaudies meno kūrėjus tyrėjai skirstė pagal jų santykį su tradicija ir gamyba, meninį dirbinių lygį, užsiėmimo liaudies menu pobūdį ir intensyvumą, meninio pasirengimo laipsnį (meninį išsilavinimą) 10. Daugiausia diskutuota dėl to, ar visą neakademinių kūrėjų meninę veiklą priskirti liaudies menui, koks turi būti kūrinių santykis su tradicija bei dėl liaudies menininko išsilavinimo 11. Sovietmečiu buvo išskiriamos tokios neakademinių kūrėjų grupės: liaudies meistrai ir meno mėgėjai 12 ; liaudies meistrai, amatininkai, saviveiklininkai, mėgėjai 13 ; liaudies menininkai profesionalai, kurie p. 9 15). Vėliau savo požiūrį į šiandienėje tautodailėje vartojamas sąvokas ir jų raidą pateikė Vytautas Tumėnas (Vytautas Tumėnas, Šiuolaikinės lietuvių tautodailės ypatybės, in: Šiuolaikinė lietuvių tautodailė, sudarytojai Jonas Rudzinskas, Gražina Jurgaitienė, Vilnius: Lietuvos tautodailininkų sąjunga, 2007, p. 3 19; Vytautas Tumėnas, Šiuolaikinės ir dabartinės tautodailės tyrimų problemos, Tautodailės metraštis. Dzūkijos kraštas, Vilnius: Lietuvos tautodailininkų sąjunga, 2005, Nr. 11, p ). 8 Alė Počiulpaitė, Idealas liaudies mene, Lietuvių katalikų mokslo akademijos Suvažiavimo darbai, 1995, t. 15, p. 335; Klemensas Čerbulėnas, Tradicijos ir novatoriškumo dialektika liaudies mene, Kultūros barai, 1974, Nr. 5, p Juozas Kudirka, Liaudies dailės problemos (XX a. penktajame aštuntajame dešimtmetyje), in: Etnografiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1979 ir 1980 metais, Vilnius: Lietuvos TSR Mokslų akademijos Istorijos institutas, 1981, p Vytenis Rimkus, Šiuolaikinio lietuvių liaudies meno tyrimo problemos, in: Archeologiniai ir etnografiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1972 ir 1973 metais, Vilnius: Lietuvos TSR mokslų akademijos istorijos institutas, 1974, p. 200; Klemensas Čerbulėnas, op. cit., p ; Vytenis Rimkus, Šiuolaikinis lietuvių liaudies menas, Šiauliai: Lietuvos TSR Aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo ministerija, 1977, p Galaunė teigė, kad negalima laikyti liaudies meno kūrėjais meistrų, turinčių vidurinį ar nebaigtą aukštąjį dailės išsilavinimą (Paulius Galaunė, Dailės ir kultūros baruose, Vilnius: Vaga, 1970, p. 171). 12 Klemensas Čerbulėnas, op. cit., p Vytenis Rimkus, Šiuolaikinio lietuvių liaudies meno tyrimo problemos, p *5 Š 161 skirstomi į liaudies meistrus menininkus, liaudies meistrus amatininkus ir kaip atskiros grupės išskiriami saviveiklininkai ir mėgėjai 14. Kai kurių išvardytų neakademinių kūrėjų grupių ryšys su tradiciniu lietuvių liaudies menu buvo ir išlieka diskusinis. Šiandien tautodailės kūrėjo klausimas, manyčiau, yra dar aktualesnis. Jo apibrėžimai svyruoja nuo labai liberalių (lietuvių liaudies meną kuria visi Lietuvos gyventojai arba visi, neturintys aukštojo meninio išsilavinimo) iki griežtai ribojančių (tik Lietuvos tautodailininkų sąjungos nariai, turintys meno kūrėjo statusą). Tam tikros elitizmo gaidos skamba Vytauto Tumėno darbuose. Jo manymu, tautodailininkais gali būti vadinami tik tautodailės kūrėjai, kuriems suteiktas garbingas Lietuvos meno kūrėjo statusas ir kuriuos vienija prestižinė Lietuvos tautodailininkų sąjunga 15. Visi kiti liaudies meistrai, amatininkai, tradicinių verslų darbuotojai, dailininkai mėgėjai, kurti mėgstantys savamoksliai, atlikėjai amatininkai, atsitiktiniai tautodailės mėgėjai, mėginantys kurti ar pradedantys savamoksliai tautodailininko vardu vadinami nepelnytai 16. Remdamasis priklausymu, jo manymu, prestižinei institucijai, minėtas autorius nustatė neakademinių meno kūrėjų hierarchiją ir kultūrinį reikšmingumą: kitų organizacijų, vienijančių liaudies menininkus ar pavienius mažiau iškilius liaudies meistrus, neturinčius meno kūrėjo statuso, kultūrinė reikšmė nepalyginamai menkesnė 17. Draugijos, kombinatai ir kitos liaudies menininkus jungusios institucijos buvo sovietmečio produktai ir net tuo laiku vertinti labai kritiškai, kaip reglamentuojančios, iškreipiančios liaudies meno prigimtį 18. Demokratinėje aplinkoje žmonės turi teisę patys pasirinkti ar priklausyti kokiai nors sąjungai, organizacijai, ar ne, ir tai neturėtų tapti pagrindiniu jų darbų vertinimo ar neakademinio menininko vertės nustatymo kriterijumi (kaip nebuvo to iki sovietmečio). Dabartinis amatų pagyvėjimas Lietuvoje glaudžiai susijęs su Europos Sąjungos politika, kurioje tradiciniai verslai suprantami kaip viena iš al- 14 Vytenis Rimkus, Šiuolaikinis lietuvių liaudies menas, p Vytautas Tumėnas, Šiuolaikinės lietuvių tautodailės ypatybės, p m. kovo 1 d. įkurta Lietuvos liaudies meno draugija m. pavadinimas pakeistas į Lietuvos tautodailininkų sąjungą (h p://www.lietuvostautodaile.lt/index.php?option=com_content &task=view&id=3&itemid=5, ( )). 16 Ibid., p Ibid., p Juozas Kudirka, Liaudies dailės problemos (XX a. penktajame aštuntajame dešimtmetyje), p ; Alė Počiulpaitė, Liaudies meistras ir aplinka, in: Liaudies meno savitumas, Kaunas: Šviesa, 1984, p ; ir kt. 162 A V *6 ternatyvų žemdirbystei, duodanti nemažą ekonominę ir socialinę naudą m. Lietuvos žemės ūkio universiteto tyrėjai, nagrinėdami kaimo tradicinių amatų situaciją, jų rėmimą ir plėtros galimybes, nustatė, kad amatai lietuviams nėra patrauklus užsiėmimas. Autoriai visus neakademinius kūrėjus vadina amatininkais ir skirsto juos į šešias grupes. Pateiktoji klasifikacinė sistema nėra iki galo aiški ar nuosekli. Penkios grupės išskirtos remiantis amatininkų santykiu su rinka, gamybos būdu ir vieta, gaminių kokybe ir tradicijų tęstinumu. Šeštoji amatininkų grupė pavadinta tiesiog meno kūrėjais plačiau nekomentuojant 19. Čia pateikta glausta tyrimų apžvalga norėjau parodyti, kad neakademinių kūrėjų būrys niekada nebuvo suprantamas kaip vienalytis (ypač kalbant apie šiuolaikinį liaudies meną). Tyrėjai juos skirstė į daugiau ar mažiau tradicinius, vieni kūrėjai laikyti elitiniais, kiti mažiau reikšmingais, talentingais. Akivaizdu, kad apibrėžti šiandienį liaudies meno kūrėją yra labai sudėtinga ir tai išlieka diskusijų objektu. Minėtuose akademiniuose darbuose, skirstant neakademinius kūrėjus į grupes, dažniausiai remtasi etic požiūriu. Šio tyrimo naujumas yra tas, kad objektas analizuojamas iš emic pozicijų. Lietuvių liaudies menas ir amatas aprašomi taip, kaip juos suvokia jo vartotojai ir kūrėjai, per jų vartojamas kategorijas, vertinimus. Remiamasi nuostata, kad nuo suvokimo priklauso ir elgesys, todėl viliuosi, kad šis tyrimas prisidės prie geresnio institucijų, amatininkų ir vartotojų tarpusavio supratimo bei kuriant amatų vystymo, populiarinimo strategijas. Liaudies meno gyvybingumas priklauso nuo ryšio su aplinka, jo reikšmės, statuso eilinių žmonių gyvenime, todėl svarbu tas reikšmes atskleisti. Išanalizavus ir apibendrinus respondentų duomenis, paaiškėjo, kad dauguma (93,3%) amatininkus ir liaudies menininkus suvokia kaip dvi kokybiškai skirtingas žmonių grupes. Skirtumai tarp amatininko ir liaudies menininko dažniausiai buvo parodomi lyginant tam tikrus su jų veikla, kūryba susijusius aspektus. Pagrindiniai jų: pragyvenimas, profesija, santykis su rinka, kūrybiškumas, talentas, kūrinių (gaminių) paskirtis, santykis su tradicija. Amatininko samprata. Pirmiausia aptarsime kaip, kuo remiantis žmogui priskiriamas amatininko statusas ir kokia veikla laikoma amatu. Daž- 19 Vilma Atkočiūnienė, Alvydas Aleksandravičius, Daiva Albrekaitė, Tradicinių amatų situacija Lietuvoje ir jos plėtros galimybės, p , in: h p://baitas.lzuu.lt/~mazylis/ julram/12/24.pdf, ( ). *7 Š 163 niausiai (41,3% respondentų), kalbant apie skirtumus tarp amatininko ir liaudies menininko, akcentavo, kad amatininkas pragyvena iš savo veiklos, tai yra jo pagrindinis darbas. Amatas prilyginamas verslui, kuriuo užsiimdamas žmogus išlaiko save, savo šeimą: amatininkas turi išsilaikyt. [...] jeigu tu esi amatininkas, tu turi iš to gyvent, tavo amatas tai yra jau. Ir tada tu, aišku, turi taikytis prie rinkos, prie visų kitų dalykų 20. Paprastai amatininkas prekiauja savo, šeimos (nedidelės grupelės žmonių) pagamintais dirbiniais, gamina pagal užsakymus. Kliento užsakymas suprantamas kaip ribojantis kūrybinę laisvę ir todėl siejamas su amatininkiškumu: kad jau gauni užsakymą tu lyg amatininkas tampi, nuo pat pirmų, kada padarai sandėrį dėl kūrinio 21. Būdamas glaudžiai susijęs su rinka ir norėdamas užsidirbti, amatininkas seka rinkos poreikius, nuolaidžiauja (pataikauja) pirkėjų skoniui. Toks elgesys vertinamas neigiamai. Apskritai komercija laikoma kūrybai kenkiančiu, kūrybiškumą varžančiu veiksniu. Kitas dažnai akcentuotas aspektas susijęs su amatininkų gaminiais, tačiau jis tiesiogiai išplaukia iš amato kaip verslo sampratos. Anot pateikėjų, norėdamas užsidirbti pragyvenimui, amatininkas turi gaminti greitai ir daug, dėl to nukenčia jo gaminių kokybė, meninis lygis, pradedami gaminti menkaverčiai, kičiniai dirbiniai. Tai vienas iš labai reikšmingų požymių, skiriančių amatininkų ir liaudies menininkų kūrinius: o amatininko kūryba gal net ne kūryba, darbas, jis yra įvertinamas vienareikšmiškai arba tu darai milijonus puodų, paleidi, arba tu darai tūkstančiais tų šachmatistų Rūpintojėlių, kaip aš vadinu, nu tai yra paprasčiausias amatas ,3% pateikėjų mano, kad amatininkai štampuoja savo gaminius, t. y. mechaniškai, kaip mašinos daro didelį kiekį visiškai vienodų dirbinių. Štai kaip vienas tautodailininkas apibūdino skirtumą tarp amatininko ir liaudies menininko: nu matai, vienas štampuoja, o kitas dirba. Kai jau pradedi štampuot, tai jau tampi amatininku 23. Taigi kai kūryba virsta gamyba, tuomet prasideda amatas. Šiuo atveju dirbinių kokybė, meninis lygis daugiausia susiejamas 20 VDU ER, b. 2186, 41 anketa, p Informantas R. P., g m. Biržai. Užrašė 21 VDU ER, b. 2185, 13 anketa, p. 81. Informantas V. C., g m. Vilkaviškio r. Užrašė T. Kavolis, 2005 m. 22 VDU ER, b. 2185, 14 anketa, p. 88. Informantas A. J., g m. Rumšiškės. Užrašė T. Kavolis, 2005 m. 23 VDU ER, b. 2185, 12 anketa, p. 73. Informantas G. J., g m. Šakių r. Užrašė T. Kavolis, 2005 m. 164 A V *8 su gamybos apimtimi. Respondentų manymu, dirbinių gausa nesuderinama su jų kokybe, meniškumu ar kūryba apskritai. Analizuojant pateikėjų atsakymus, atsiskleidžia ir tiesiogiai su kūrybiškumu susijęs amatininko sampratos aspektas. Amatininkų gaminiai laikomi kartotėmis, kažkur matytų dirbinių kop
Related Search
We Need Your Support
Thank you for visiting our website and your interest in our free products and services. We are nonprofit website to share and download documents. To the running of this website, we need your help to support us.

Thanks to everyone for your continued support.

No, Thanks