Groteskinis realizmas: tūkstantmetė liaudies pasaulėjauta ar stalinizmo alegorija? - PDF

Description
C o l l o q u i a 25 ISSN S t r a i p s n i a i L A U R Y N A S K A T K U S Groteskinis realizmas: tūkstantmetė liaudies pasaulėjauta ar stalinizmo alegorija? Anotacija: Šiame straipsnyje nagrinėjamos

Please download to get full document.

View again

of 20
All materials on our website are shared by users. If you have any questions about copyright issues, please report us to resolve them. We are always happy to assist you.
Information
Category:

Food

Publish on:

Views: 28 | Pages: 20

Extension: PDF | Download: 2

Share
Transcript
C o l l o q u i a 25 ISSN S t r a i p s n i a i L A U R Y N A S K A T K U S Groteskinis realizmas: tūkstantmetė liaudies pasaulėjauta ar stalinizmo alegorija? Anotacija: Šiame straipsnyje nagrinėjamos liaudies kultūros apibrėžtys, pateikiamos Michailo Bachtino veikale apie Rabelais. Nužymėjęs lietuviškos veikalo recepcijos kontūrus, aš gilinuosi į liaudies pasaulėjautos kultūrinės raiškos pagrindus groteskinį realizmą. Anot Bachtino, jį sudaro tikėjimas, pirma, karnavale pasiekiama absoliučia socialine lygybe, antra, žmogaus kūne centruota materija, kuri nuolat atsinaujina ir auga (tą atitinka hiperboliška poetika). Kritiškai analizuodamas šias tezes, aš taip pat klausiu, kiek Bachtino teorija buvo paveikta stalinizmo teorijos ir praktikos. Aptaręs kai kuriuos teminius mazgus ir ezopinės kalbos atvejus, keliu hipotezę, kad svarbiausi veikalo konceptualūs šaltiniai yra Nietzsche s filosofija ir ypač milenaristinių atspalvių turinti narodnikų mintis. Jei taip, vadinasi, groteskinis realizmas yra (neatsakytos) moderniojo intelektualo meilės liaudžiai vaisius. Raktažodžiai: Michailas Bachtinas, liaudies kultūra, groteskinis realizmas, stalinizmas, milenarizmas. Įžanga Kaip teigia Arūnas Sverdiolas, santykis su moderniųjų mąstytojų idėjomis Lietuvoje dažniausiai būna achroniškas ir atopiškas 1. Šis pastebėjimas iš esmės galioja ir Michailo Bachtino studijai François Rabelais ir Viduramžių bei Renesanso liaudies kultūra, kurios lektūros iškeltus klausimus mėginsiu išskleisti šiame straipsnyje. Negalima sakyti, kad Stalino laikais parašyto, bet septintajame dešimtmetyje viešumą pasiekusio veikalo atgarsių Lietuvoje nėra, tačiau jie daugiausia buvo 1 Arūnas Sverdiolas, Apie pamėklinę būtį, Vilnius: Baltos lankos, 2006, p atmosferiniai, dispersiški 2, anot kito vykusio Sverdiolo apibūdinimo. Tokios studijos sąvokos kaip karnavalinis juokas, materiali-kūniška apačia, skatologija tapo lietuvių humanitarų žodyno dalimi, tačiau tai vyko be gilesnės analizės ir aktyvesnės diskusijos (šia prasme Bachtino studijai apie Dostojevskį ir ankstyviesiems mąstytojo darbams pasisekė labiau). Iš literatūros mokslininkų, kurie rėmėsi Rabelais..., reikia paminėti Vytautą Kubilių ir Algį Kalėdą, tarybiniais laikais rašiusius atitinkamai apie groteską ir komizmą. Neseniai pasirodžiusioje Rimanto Kmitos monografijoje Ištrūkimas iš fabriko Rabelais... konceptais naudojamasi interpretuojant Marcelijaus Martinaičio Kukučio balades. Viena svarbiausių Rabelais tezių profaniški, nešvankūs motyvai išreiškia liaudies pasaulėžiūrą. Todėl aptariama studija Lietuvoje dar naudota kaip argumentas įteisinant atvirą žodyną bei groteskišką estetiką. Šitaip ja remtasi ir Nepriklausomybės laikais pavyzdžiui, ginčijantis dėl satyrinės Radijo šou laidos arba aptariant Juozo Erlicko kūrybą (Vygantas Šiukščius), ir tarybmečiu. Ne ką kitą kaip Bachtiną galvoje turi paslėptų citatų mėgėjas Saulius Tomas Kondrotas, kurio Gabrielio Garcia os Márquezo knygos recenzija, išspausdinta XX a. devinto dešimtmečio pradžioje, virsta restriktyvios viešosios bei literatūrinės etikos kritika iš liaudies kultūros pozicijų. Mat tikroji liaudies kultūra, anot Kondroto, be jokio sąžinės graužimo pripažįsta nešvankius keiksmus, nelabai tevaržomus lytinius santykius, tikėjimą dalykais, nesuderinamais su moksline sąmone 3. Šiame straipsnyje, kaip ir dar didesnę polemiką išprovokavusiame Kondroto tekste Dėl literatūros kalbos, lietuvių literatūros santykis su šia kultūra nusakomas kaip trūkstamas, jei ne apskritai neegzistuojantis: keiksmažodžių, žargono, slengo nėra mūsų literatūroje 4. Bachtinišką karnavalą rašytojas tematizavo ne tik publicistiniais būdais bene įspūdingiausiai romane Ir apsiniauks žvelgiantys pro langą, Sniegovijos šventės epizode 5. Groteskinis realizmas: tūkstantmetė liaudies pasaulėjauta ar stalinizmo alegorija? 2 Ibid., p Saulius Tomas Kondrotas, Žodžių galia, Literatūra ir menas, , p. 11; taip pat žr. Vytauto Rubavičiaus repliką Teiginius reikia argumentuoti, ibid., , p Saulius Tomas Kondrotas, Dėl literatūros kalbos, Literatūra ir menas, , p Saulius Tomas Kondrotas, Ir apsiniauks žvelgiantys pro langą, Vilnius: Vaga, 1986, t. 2, p Ne tik Kondroto, bet ir kitų rašytojų atveju galime kalbėti apie tam tikrą programą kompensuoti trūkstamas žemąsias (palyginus kad ir su gimtąja Bachtino rusų kultūra) temas ir žodyną programą, kuri nepraranda patrauklumo ir Nepriklausomybės laikotarpiu. Eilėraštyje Europos šmėkla (2000) Eugenijus Ališanka sako: nusispjaut man į mano europietišką kilmę / akytas oras prisigėręs įsiūčio ir aistros / atiduočiau visą šiaurės europą / 133 C o l l o q u i a 25 Grįžkime prie Sverdiolo: jo taikliuose samprotavimuose vis dėlto galima pasigesti nuorodos, iš kur paimti tą reflektuotą interpretacinį santykį, jei priklausome šiai ir ne kitai tradicijai. Nejaugi tai pasiekiama tik teleportavus save į kitą, brandesnę kultūrą? Man regis, tokiu atveju vienintelė išeitis pripažinti naivią išeities poziciją ir pabandyti pajudėti tikslesnio ir kontekstualesnio suvokimo link. Taigi ir šiuo atveju išeities taškas buvo nuostaba, atradus egzotišką pasaulį, ar veikiau egzotišką lyg ir pažinoto pasaulio pusę: Prancūzija ir visa Vakarų Europa, stereotipiškai įsivaizduojama kaip aukštųjų menų ir rafinuotos moralės tėvynė, pasirodo kaip plebėjiškos šventės, atviros kalbos ir elgesio vieta. Nuostaba prieš akis veriantis ištisam kultūros kontinentui įspūdis, kurį galima palyginti gal tik su Claude o Levi-Strausso ar Marijos Gimbutienės lektūros keliamu įspūdžiu. Bachtino pateiktos liaudies kultūros apibrėžtys atrodė įtikinamos ir paaiškinančios daugelį bendravimo su paprastais žmonėmis ypatybių. Imponavo ir tai, jog Bachtino koncepcijoje kūniškumas ir juokas ne tik sankcionuojami, bet ir pakylėjami kone į sakralinį lygmenį. Tačiau ilgainiui, persvarstant knygos idėjas, ėmė ryškėti tam tikri staigūs minties posūkiai, kai kurios diskutuotinos prielaidos. Klausimų ir problemų nepaprastai padaugėjo metus žvilgsnį į Rusijos bei Vakarų kritinę literatūrą, kuri, net ir imant tik šį veikalą, yra nepaprastai gausi ir įvairialypė. Anot vokiečių literatūros mokslininkės Henrike s Schmidt, nuo pirmųjų vertimų į Vakarų kalbas iki šių dienų Bachtino knygos yra longseleriai, vis naujais aspektais dominančios humanitarinį pasaulį 6. Mėgindamas apsiriboti, susitelkiau į svarbiausią ir mane labiausiai dominančią veikalo temą liaudies pasaulėjautą ir jos kultūrinę raišką. Karnavalas kaip ritualas ir institucija, groteskinis realizmas 7 kaip kultūrinis stilius kokiu mastu tai gali būti laikoma, anot mąstytojo, liaudies kultūros raidos tūkstantmečių 8 vaisiumi? Šioje kompleksiškoje koncepcijoje, kurioje susipina filosofinių ir reliuž vieną pasiautėjimą rosijos viešbuty / arba priemiesčio landynėj su geriausiais rusų poetais (http://www.tekstai.lt/tekstai/140-alisanka-eugenijus/2722-eugenijus-alisanka-eilerasciu-ciklas-is-traukinio-istorijos.html, žiūrėta ), ir tai tik vienas pavyzdys. 6 html. Žiūrėta Михаил Михайлович Бахтин, Творчество Франсуа Рабле и народная култура cред невековья и Ренесанса, Москва: Художественная литература, 1990, p. 25 (čia ir toliau visi veikalo citatų vertimai mano LK). 8 Ibid., p ginių idėjų, istoriosofinių ir socialinių modelių bei estetinės teorijos gijos (sampyna, dėl kurios Bachtino lektūra yra sunki, bet sykiu labai žadinanti mintį), mane labiau domins pirmosios dvi pozicijos. Literatūrines veikalo implikacijas tikiuosi išnagrinėti vėliau; juo labiau, kad nepakankamas dėmesys aukščiau minėtoms plotmėms neleidžia suvokti ir literatūrologinės veikalo plotmės ypatingos prigimties ir paveikumo, dialogą su ja paversdamas mechanišku tezių ir motyvų atpasakojimu. Mano akiratyje taip pat bus kitas socioistorinio pobūdžio klausimas, aktualus visai tarybmečio kultūrai bachtiniškų koncepcijų santykis su totalitarine ideologija ir praktika. Dėstymas I Karnavalo dalyvis liaudis yra absoliučiai linksmas šviesa užlietos žemės šeimininkas, nes ji pažįsta mirtį tik nėščią nauju gimimu (смерть только чреватой новым рождением), nes ji pažįsta linksmą tapsmo ir laiko įvaizdį, nes ji visiškai įvaldžiusi (владеет этим в полной мере) šį stirb und werde 9, štai kokią netikėtą galią liaudžiai duoda karnavalas. Tačiau kokiu būdu beteisės Europos varguolių masės tampa absoliučiai linksmu žemės šeimininku? Kaip į karnavalą įsitraukusiam žmogui patikimas paslaptingas tapsmo ir laiko įvaizdis? Atsakymus į šiuos klausimus neišvengiamai reikia pradėti nuo karnavalo, kurį Bachtinas apibrėžia kaip apeiginio pobūdžio sinkretinę-vaizdinę formą 10, siekiančią archaines ir Antikos laikų šventes. Netiesiogiai karnavalinės šventės susijusios ir su krikščioniška liturgija 11, tačiau ypatingai reikšmingos jų genezei yra romėnų saturnalijos, kurios buvo suvokiamos kaip realus ir visiškas (bet laikinas) Saturno aukso amžiaus sugrįžimas žemėn 12. Ir saturnalijos, ir iki šių dienų išlikusi viduramžiško karnavalo šventė Užgavėnės yra kupinos religinės ir kosmologinės simbolikos. Anot religijotyros klasiko Mircea Eliade s, per romėnų Naujuosius metus švęstos saturnalijos (kaip ir analogiškos daugelio kitų tikybų šventės) Groteskinis realizmas: tūkstantmetė liaudies pasaulėjauta ar stalinizmo alegorija? 9 Ibid., p Pateikiu lapidariškiausią apibrėžimą iš keli metai prieš Rabelais... knygą pasirodžiusios studijos apie Dostojevskį antrojo leidimo (Michail Bachtin, Dostojevskio poetikos problemos, vertė Donata Mitaitė, Vilnius: Baltos lankos, 1996, p. 143). 11 Михаил Михайлович Бахтин, Творчество Франсуа Рабле..., p Ibid., p C o l l o q u i a 25 tai laiko nuo pat pradžių atsinaujinimas, t. y. kosmogonijos pakartojimas, kurių metu pasikartoja mitinės perėjimo iš Chaoso į Kosmogoniją akimirkos 13. Užgavėnės žymi ir žiemos virsmą į pavasarį, taigi turi gamtos atgimimo ir vaisingumo konotacijų. Krikščioniškame liturginiame kalendoriuje Užgavėnės yra įžanga į askezės ir rimties laikotarpį prieš Kristaus nukryžiavimą ir kartu jo prisikėlimo užuomina. Tačiau Bachtinas apie religinę ir kosmologinę plotmę tik užsimena, be to, karnavalo esmę bando nuo jos atriboti: juoko pradas absoliučiai išlaisvina jas [karnavalines apeigas LK] nuo visokio religinio-bažnytinio dogmatizmo, nuo mistikos ir garbinimo, jos visiškai neturi magiško ir pamaldaus charakterio. 14 Ar karnavalas tuomet laikytinas estetiniu reiškiniu, sinkretine meno forma? Bachtinas teigia, kad nors karnavalas išauga iš estetinės sferos, jis ją pranoksta: karnavalas buvo ne meninė teatrinė-regimoji (театрально-зрелищной) forma, o tarsi reali (nors ir laikina) gyvenimo forma. 15 Jo gyvenimiškumas reiškiasi pirmiausia žmonių bendrabūvio, socialinėje plotmėje. Autorius ne sykį pabrėžia, kad karnavalas yra ir utopinių liaudies svajų visaliaudinės materialinių gėrybių gausos, laisvės, lygybės, brolybės 16 išraiška, ir jų įgyvendinimo įrankis. Karnavalui jis priskiria ne tik galią artinti aukso amžių, bet ir kiekvienam individui pažinti tikrąją žmogišką prigimtį: Žmogus grįždavo į save patį ir pasijusdavo žmogumi tarp žmonių. Šis autentiškas santykių žmogiškumas nebuvo vien tik vaizduotės ar abstrakčios minties objektas, bet buvo realiai įgyvendinamas ir išgyvenamas gyvo materialiai-juslinio kontakto būdu 17 (čia nesunku atpažinti Karlo Marxo minties parafrazę, nors Marxas vargu ar būtų sutikęs, kad žmogaus susvetimėjimą sau galima įveikti per karnavalą). Žinoma, karnavalas nėra vien kalendoriškai žymėta šventė. Jam priskiriami iš esmės visi viešojoje erdvėje vykstantys nerežisuoti pasilinksminimai: turgūs, mugės, balaganai ir t. t. Tik dėl tokios kuopinės sampratos Bachtinas gali teigti, kad Viduramžių miestai apie tris mėnesius per metus gyvendavo karnavalinėje aplinkoje 18. Čia ne vienas kritikas suabejojo, ar studija pakankamai įvertina kalendorinį 13 Mircea Eliade, Amžinojo sugrįžimo mitas: Archetipai ir kartotė, vertė Petras Račius, Vilnius: Mintis, 1996, p Михаил Михайлович Бахтин, Творчество Франсуа Рабле..., p Ibid., p Ibid., p Įdomu, kad čia be nuorodos cituojamas Prancūzijos revoliucijos šūkis, tačiau pats svarbiausias aukso amžiaus bruožas vis dėlto yra materialinių gėrybių gausa. 17 Ibid., p Ibid., p karnavalo įrėminimą ir sankcionavimą, o Caryl Emerson čia mato rusiško mentaliteto ypatybę: bachtinišką karnavalinio juoko renesansinėje Prancūzijoje vaizdinį nulemia ne nuosaikios, civilizuojančios Vakarų Bažnyčios socialinės normos; jis persmelktas rusiškų visagalės, beribės ir nekontroliuojamos jėgos savybių. 19 Be to, reikia pabrėžti, kad karnavalas savo vieta ir formomis yra grynai miestiška šventė (brandžiais veikale laikomi tik didžiųjų Europos miestų karnavalai), taigi, kaip pastebi Aaronas Gurevičius, Viduramžių ir Renesanso liaudies dauguma valstiečiai ir jų kultūra lieka už tyrimo ribų 20 (antra vertus, tai iš dalies paaiškina, kodėl veikale ignoruojamas telūrinio vaisingumo aspektas). Mąstytojas taip pat energingai neigia pragmatines šventės funkcijas; karnavalo funkcija jokiu būdu nėra pramoginė-poilsinė, o karnavalinis juokas tai ne pramoginis, beprotiškai linksmas juokas, neturintis jokios pasaulėžiūrinės (миросозерцательной) gelmės ir galios 21. Vulgarūs ekonominiai ar biologiniai paaiškinimai nepaliečia šventės (skaityk karnavalo) esmės, nes šventė tai pačių aukščiausių tikslų 22 sankcionuojamas reiškinys. Egalitarinę ir autentiškai žmogišką karnavalo prigimtį Bachtinas dedukuoja iš jo svarbiausių bruožų. Pirmiausia tai pats visuotinis ir visaapimantis karnavalo pobūdis. Karnavalas neturi scenos, taigi ir perskyros tarp dalyvio ir žiūrovo, jis neturi erdvės ribų, tik laiko; todėl, anot autoriaus, į savo vyksmą jis iš idėjos įtraukia visus 23. Beje, filosofui Hansui-Georgui Gadameriui tai apskritai bet kokios šventės ypatybė: Šventė tai bendrumas, bendrumo formos manifestacija. Šventė visuomet yra visiems 24 ; ir iš tiesų sunku patikėti, kad, pavyzdžiui, religinė procesija, triumfo eisena ar rungtynės turėtų mažesnę galią įtraukti į nekasdienišką vyksmą bent jau empatijos lygmeniu. Tačiau, pasak Bachtino, oficiali šventė dėl griežtai hierarchinio ir išimtinai rimto pobūdžio prasilenkia su tikrąja šventės prigimtimi 25. Tikrosios šventės pagrindas yra ne iškilmingumas, Groteskinis realizmas: tūkstantmetė liaudies pasaulėjauta ar stalinizmo alegorija? 19 Caryl Emerson, The First One Hundred Years of Mikhail Bakhtin, Princeton: Princeton University Press, 1997, p Aарон Гуревич, Проблемы средневековой народной культуры, Москва: Искусствo, 1981, p Михаил Михайлович Бахтин, Творчество Франсуа Рабле..., p Ibid., p. 13, Ibid., p Hans-Georg Gadamer, Grožio aktualumas: Menas kaip žaidimas, simbolis ir šventė, vertė Gied rė Grinytė, Vilnius: Baltos lankos, 1997, p Михаил Михайлович Бахтин, Творчество Франсуа Рабле..., p C o l l o q u i a 25 ne garbinimas, ne agonas, o vien tik linksmybė, travestija ir juokas (šiuo požiūriu sportinių renginių, pavyzdžiui, olimpiados ar futbolo čempionato, negalima priskirti karnavalizuotoms šventėms, kaip tai dažnai daroma teoriniame diskurse, nes, pirma, jos perskiria dalyvius į veikėjus ir žiūrovus, antra, nepaisant tam tikrų maskaradinių elementų, tai rimti reginiai). Šiaip ar taip, neįmanoma prieštarauti, kad karnavališkos linksmybės labiau nei kitos šventės suponuoja dalyvių lygybę. Norėdamas į jas įsijungti, asmuo privalo priimti nonšalantišką bendravimo būdą ir grubų juoką, o tai reiškia, kad jo ligtolinis socialinis statusas ir rangas, jo įprastinės visuomeninės rolės suskliaudžiamos. Socialinės apačios ir viršūnės susitinka vienoje, karnavalinėje, plokštumoje. Pirmiesiems tai yra judėjimas žemyn, antriesiems viršun. Būtent tokią socialinę dinamiką perteikia kertinis karnavalo ritualas karnavalo karaliaus karūnavimas. Žinoma, svarbiausia čia ne mechaniškas pasikeitimas vaidmenimis, o tam tikros tiesos ir transformacijos, glūdinčios šiame procese. Šios transformuojančios tiesos yra reikšmingos ne tiek apačioms (kurių pasaulėjauta kaip tik įgalina karnavalą ir yra jo formomis išviešinama), kiek elitui ir jo kultūrai. Būtent todėl veikale žymiai plačiau nagrinėjamas nužeminimo veiksmas. Diskurso lygmenyje nužeminimas ištinka politines institucijas ir simbolius. Panašus, nors ne visai identiškas likimas ištinka ir sakralinę sferą, kuri perrašoma žemiška liaudies kalba 26. Kartu su diskursu nužeminami ir jam atstovaujantys individai. Šiuo aspektu Bachtinas išsamiai analizuoja keletą Rabelais kūrinio vietų karalių Pikrochrolio ir Anarcho pergalėjimą, kliautininkų sumušimą Bašė vestuvėse ir Sorbonos magistro Janoto de Bragmardo epizodą 27. Kaip matome, kalbama apie politinio, juridinio ir intelektualinio elito atstovų nužeminimą, kuris vyksta dviem pagrindiniais būdais: verbališkai ir fiziškai. Karnavalinės minios iškoneveiktas ir pajuoktas individas atiduodamas jos nuožiūrai ir dažniausiai yra sumušamas, o kartais pereina dar vieną komiško vyksmo fazę: sumuštos aukos išjuokimą 28. Kaip pastebi Bachtinas, Rabelais mušimą vaizduoja hiperbolizuotai, smulkmeniškai išskaičiuodamas visas sumuštas ir sulaužytas kūno vietas Bene ryškiausias to pavyzdys relikvijų kulto kaip atviro kūno sampratos interpetavimas. Žr. ibid., p Ibid., p Ibid., p Ibid., p Ne itin simpatiški užsiėmimai. Ar čia neišryškėja tamsioji karnavalo pusė? Vis dėlto Bachtinas įsitikinęs, kad ši šventė sugeba perkeisti net ir iš pirmo žvilgsnio neetiškus ir agresyvius veiksmus. Karnavalo aplinkoje keiksmai ir muštynės yra kupini ne pykčio, o iškilmingo juoko; be to, jie neišreiškia vien negatyvios nuostatos mušamųjų atžvilgiu. Šie veiksmai turi ir kitą lygmenį, kitą, paslėptą tikslą: nužemindami jie išaukština, keikdami giria ir šlovina, mušdami užjaučia. Todėl ne tik keiksmus, bet ir mušimą reikėtų traktuoti kaip teisingą liaudies teismą ar netgi kaip karnavalinę pedagogiką. Verbališkai ir fiziškai paveikti elito reprezentantai suvokia jų atstovaujamų vertybių iliuzišką ir kenksmingą pobūdį ir apskritai visos socialinės hierarchijos linksmą reliatyvumą (веселой относительности) 30. Tuo pat metu jiems atsiskleidžia paprastos ir tikros vertybės, ir jie, išsilaisvinę iš melagingos sąmonės, jas priima: pralaimėjęs mūšį su Gargantiua, karalius Pikrochrolis pabėga ir galiausiai Lione tampa padieniu darbininku 31 ; senukui sorbonistui paaiškėja, kad jam gyvenime tereikia židinio pasišildyti ir sriubos pasrėbti 32. Galime neabejodami teigti, kad ši dialektika sudaro karnavalinės liaudies pasaulėjautos, kaip ją supranta Bachtinas, bazinį siužetą. Iš tiesų ji vaidina svarbų vaidmenį ne tik karnavale, bet ir kituose populiariosios kultūros žanru
Related Search
We Need Your Support
Thank you for visiting our website and your interest in our free products and services. We are nonprofit website to share and download documents. To the running of this website, we need your help to support us.

Thanks to everyone for your continued support.

No, Thanks