11_zilvinas_terebeiza.pdf

Description
ISSN 1392-6195 JURISPRUDENCIJA Mokslo darbai 2007 5(95); 78–82 LAISVAS ĮRODYMŲ VERTINIMAS CIVILINIAME PROCESE: TEORINIAI IR PRAKTINIAI ASPEKTAI

Please download to get full document.

View again

of 5
All materials on our website are shared by users. If you have any questions about copyright issues, please report us to resolve them. We are always happy to assist you.
Information
Category:

Documents

Publish on:

Views: 2 | Pages: 5

Extension: PDF | Download: 0

Share
Transcript
    78  ISSN 1392-6195    J JUUR R IISSPPR R UUDDEENNCCII J J A  A  Mokslo darbai 2007 5(95); 78–82   LAISVAS ĮRODYMŲ VERTINIMAS CIVILINIAME PROCESE: TEORINIAI IR PRAKTINIAI ASPEKTAI Žilvinas Terebeiza * Mykolo Romerio universiteto Teisės fakulteto Civilinio proceso katedra  Ateities g. 20, LT-08303 Vilnius Telefonai 8 614 70344, 291 18 17  Elektroninis paštas z.terebeiza@lrvk.lt Pateikta 2006 m. sausio 5 d., parengta spausdinti 2007 m. balandžio 27 d. Santrauka. Svarbiausia teismo pareiga yra apginti pažeistas asmens teises ir įstatymo saugomus interesus. Tai galima pada-ryti tik tinkamai įvertinus teisiškai reikšmingas faktines bylos aplinkybes. Ir Lietuvos teisinėje literatūroje, ir teismų praktikoje  paprastai konstatuojama, kad Lietuvoje galioja laisvas įrodymų vertinimo principas, tačiau išsamiau nagrinėjamas minėto princi- po turinys, atskiri jo elementai. Šiame straipsnyje bus siekiama atskleisti laisvo įrodymų vertinimo principo turinį, atskirus jo elementus bei pateikti kai ku-rias apibendrintas išvadas, reikšmingas taikant Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nuostatas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą. Straipsnyje nebus nagrinėjami atskirų civilinio proceso stadijų, įrodinėjimo etapų laisvo įrodymų vertinimo ypatumai ir atskirų įrodymų rūšių vertinimo specifika. Pagrindinės sąvokos:  įrodymai, įrodinėjimas, laisvas įrodymų vertinimas, įrodymų leistinumas, įrodymų sąsajumas, vidi-nis teismo įsitikinimas. ĮŽANGA *  Temos aktualumas. Įrodinėjimo procesas civilinė- je byloje susideda iš aplinkybių, turinčių reikšmės bylai, ir jas patvirtinančių įrodymų rinkimo ir pateikimo tei-smui, įrodymų tyrimo bei vertinimo. Taigi vienas iš įro-dinėjimo proceso etapų yra įrodymų vertinimas. Tik tin-kamai įvertinus civilinėje byloje esančius įrodymus ga-lima tikėtis teisėto ir pagrįsto teismo sprendimo bei svarbiausios teismo pareigos – apginti pažeistas asmens teises ir įstatymų saugomus interesus – įgyvendinimo. Akivaizdu, kad įrodymų vertinimas turi ypač didelę reikšmę civiliniame procese. Ir teismų praktikoje, ir Lietuvos civilinio proceso teisės doktrinoje pripažįstama, kad Lietuvoje galioja laisvo įrodymų vertinimo principas, tačiau gana aptakiai bandoma atskleisti šio principo turinį, atskirus jo ele-mentus. Paprastai konstatuojama, kad Lietuvos Respub-likos civilinio proceso kodekso (toliau CPK) 185 straipsnis įtvirtina laisvo įrodymų vertinimo principą. *  Mykolo Romerio universiteto Teisės fakulteto Civilinio proceso katedros doktorantas.  Nagrinėjamu klausimu specialių mokslinių tyrimų Lietuvos civilinio proceso teisės doktrinoje neatlikta, dažniausiai laisvas įrodymų vertinimas, jo turinys epi-zodiškai nagrinėjami civilinio proceso vadovėliuose ir teismų praktikoje. Straipsnio hipotezė.  Pagal CPK teisėjas yra lais-vas vertindamas civilinėje byloje esančius įrodymus tiek, kiek tokios laisvės jam suteikia įstatymas. Tyrimo tikslas ir uždaviniai. Vadovaujantis CPK  pateikta oficialia įrodymų vertinimo samprata ir Lietu-vos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika bei tei-sės doktrina išnagrinėti civiliniame procese taikomo laisvo įrodymų įvertinimo turinį, atskirus jo elementus ir  pateikti kai kurias apibendrintas išvadas, reikšmingas taikant CPK 185 straipsnio nuostatas bei suvokiant mi-nėto instituto esmę. Tyrimo objektas. Laisvo įrodymų vertinimo teisi-nis reglamentavimas. Suprantant, kad laisvo įrodymų vertinimo tema yra gana plati, o pateikti išsamią laisvo įrodymų vertinimo analizę neleistų straipsnio apimtis, šiame straipsnyje ne-bus nagrinėjami atskirų civilinio proceso stadijų, įrodi-    79 nėjimo etapų laisvo įrodymų vertinimo principo ypatu-mai ir konkrečių įrodymų rūšių vertinimo specifika, ta-čiau bus bandoma atskleisti laisvo įrodymų įvertinimo turinį, atskirus jo elementus. Šiame straipsnyje daugiau dėmesio bus skiriama laisvo įrodymų įvertinimo juridinei, o ne filosofinei ar  psichologinei analizei, tačiau kadangi laisvas įrodymų vertinimas yra ne tik teisinė, bet ir filosofinė, psicholo-ginė kategorija, nebus išvengta ir filosofinių, psicholo-ginių apmąstymų. Taikytos metodikos apibūdinimas.  Šiame straips-nyje taikomi įvairūs tyrimo metodai – sisteminės anali-zės, lyginamasis, loginis, dokumentų analizės ir kt. Sisteminės analizės metodu siekiama atskleisti lais-vo įrodymų įvertinimo teisinį reglamentavimą bei jo tai-kymą teismų praktikoje. Loginis metodas padėjo formu-luoti apibendrinimus, išvadas, kad būtų kuo tiksliau ir išsamiau pateikti nagrinėjami klausimai. Lyginamuoju metodu bandoma palyginti užsienio valstybių ir Lietu-vos laisvo įrodymų vertinimo teorinius ir praktinius as- pektus. Dokumentų analizės metodas padėjo nagrinėti įrodymų vertinimą reglamentuojančias CPK normas bei šių normų taikymą teismų praktikoje. 1. LAISVAS ĮRODYMŲ VERTINIMAS LIETUVOS CIVILINIAME PROCESE Teisingas įrodymų įvertinimas turi tiesioginę įtaką teismo sprendimo arba nutarties priėmimo pagrįstumui ir teisėtumui, todėl neabejojama, kad šis principas turi ypač didelę reikšmę civiliniame procese. Tačiau, nepai-sant įrodymų vertinimo reikšmingumo, ir teismų prakti-koje, ir Lietuvos teisės doktrinoje minėto instituto anali-zei skiriama per mažai dėmesio. Galbūt tai yra viena iš  priežasčių, turinčių įtakos priimant neteisėtus ir nepa-grįstus teismo sprendimus 1 . Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra panaikinęs žemesnės instancijos teismo sprendimus dėl netinkamo įrodymų vertinimo. Pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 1 d. priimtoje nutartyje [1] buvo konstatuota, kad teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrody-mus ir taip pažeidė CPK 185 straipsnyje įtvirtintą laisvo įrodymų vertinimo principą. CPK tik viename straipsnyje bandoma apibrėžti įrodymų įvertinimą. CPK 185 straipsnis numato, kad teismai įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu ap-linkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnag-rinėjimu vadovaujantis įstatymais. Jokie įrodymai tei-smui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus įstatyme nustatytas išimtis (pvz., CPK 197 str.). Taigi įstatymų leidėjas yra suteikęs teismui teisę, taip pat ir pareigą vi-   1  Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 9 d. nutartis, priimta UAB „Lenaers ir Co“ ir kt.; bylos Nr. 3K-3-70/2005 m.; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Ci-vilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 30 d. nutartis, priimta VĮ Registrų centras Kauno filialas ir kt. byloje; bylos Nr. 3K-3-67/2006 m.; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 1 d. nutartis, priimta UAB „Linova“ ir kt. byloje; bylos Nr. 3K-3-28/2006 m. sapusiškai ir objektyviai įvertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, tačiau nurodant motyvus (pagrin-džiant), kodėl daromos vienokios arba kitokios išvados. Pažymėtina, jog įstatymas nereikalauja, kad teisė- jas būtų visiškai įsitikinęs tam tikrų faktų buvimu arba nebuvimu. Jeigu pateikti įrodymai leidžia teismui pada-ryti išvadą, kad yra didesnė tikimybė, jog tam tikri fak-tai egzistavo negu neegzistavo, teismas pripažįsta tuos faktus nustatytais. CPK 176 straipsnio 1 dalis numato, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Aptariamo straipsnio analizė leidžia teigti, kad CPK apibrėžtas įrodinėjimo tikslas yra tiki-mybių pusiausvyros principo išraiška, kurios esmę suda-ro laisvas įrodymų vertinimas, t. y. teismui suteikiama teisė spręsti, kurie byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tos aplinkybės (faktai) buvo, nei kad nebuvo. Taigi atsižvelgiant į įstatyme suformuluotą įrodinė- jimo tikslą (CPK 176 str.) ir į tai, jog įstatymas reikalau- ja, kad teismas įrodymus vertintų pagal savo vidinį įsiti-kinimą, taip pat į tai, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios (CPK 185 str.), reikėtų pripa-žinti, jog Lietuvos civiliniame procese yra laisvo įrody-mų įvertinimo elementų. Ir teismų praktikoje, ir teisės doktrinoje sutartinai teigiama, kad Lietuvoje galioja laisvas įrodymų verti-nimas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad įstatyme (CPK) yra įtvirtintas laisvas įrodymų vertinimo principas, pagal kurį bet kurios in-formacijos įrodomąją vertę nustato teismas vadovauda-masis savo vidiniu įsitikinimu, pagrįstu visapusišku ir objektyviu visų aplinkybių išnagrinėjimu. Įrodymų ver-tinimas civilinėje byloje grindžiamas vadinamąja tikėti-numo taisykle (tikimybių pusiausvyros principu), pagal kurią apie tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas gali konstatuoti tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl jų egzistavimo, todėl nereikalaujama, kad teismas būtų visiškai įsitikinęs, ar tikros aplinkybės yra ar ne. Teismas gali daryti išvadą, kad tam tikros aplinkybės (faktai) yra, tada, kai byloje esantys įrodymai leidžia la-biau tikėti, kad tos aplinkybės (faktai) buvo, nei kad ne-buvo [1]. Taip pat Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimo tikėtinumo taisyklės esmė yra ta, jog įgyvendinamas laisvas įrody-mų vertinimo principas [2]. Laisvo įrodymų vertinimo koncepcijos nuosekliai buvo laikomasi ir iki šiuo metu galiojančio CPK įsiga-liojimo (2003 m. sausio 1 d.). Pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad „CPK 65 straipsnis įtvirtina laisvą įrodymų vertinimo principą,  pagal kurį bet kurios informacijos įrodomąją vertę nu-stato teismas, vadovaudamasis savo vidiniu įsitikinimu,  pagrįstu visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Tai reiškia, kad niekas negali iš anksto nustatyti, kaip teismas privalo įvertinti vieną ar kitą įrodymą. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, todėl teismas privalo įvertinti visą byloje esančią faktinę medžiagą laikydamasis Civi-    80 linio proceso kodekso nustatytų įrodymų sąsajumo, leis-tinumo ir įrodymų vertinimo taisyklių. Teismo, kaip sa-vito įrodinėjimo subjekto civiliniame procese, funkcijos  pasireiškia tuo, kad jis vertina ir tiria šalių pateiktus įro-dymus ir, remdamasis įrodymų vertinimu, daro išvadą apie įrodinėjimo dalyką sudarančių faktų buvimą ar ne-buvimą“ [3]. Tai, kad CPK įtvirtina laisvą įrodymų vertinimą,  pripažįstama ir Lietuvos teisinėje literatūroje. V. Valan-čius ir A. Driukas rašo, kad CPK 185 straipsnis įtvirtina laisvo įrodymų vertinimo principą ir jo esmę – galutinai ir privalomai įvertinti įrodymus skirta teismo kompeten-cijai [4, p. 370]. Tokios pat nuomonės laikosi ir V. Mi-kelėnas teigdamas, kad CPK 185 straipsnis įtvirtina laisvo įrodymų vertinimo principą [5, p. 195]. Tačiau nereikėtų suprasti, kad laisvas įrodymų ver-tinimas reiškia vertintojo (teisėjo) savivalę. Teismas, vertindamas įrodymus, pirmiausia yra saistomas įstaty-mo, t. y. įstatymas nustato laisvo įrodymų vertinimo tai-sykles, kurių privalo laikytis teismas vertindamas įro-dymus. Pažymėtina, kad taisyklių nustatymas nereiškia teismo diskrecijos teisės laisvai vertinti įrodymus ribo- jimu. Teismas yra laisvas vertindamas įrodymus pagal įstatymą. Kaip minėta, CPK 185 straipsnio 1 dalis įsak-miai nustato, kad vidinis įsitikinimas pirmiausia turi būti  pagrįstas visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo nagrinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu. Tai reiškia, kad teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje  privalo nurodyti įrodymų, kuriais grindžia savo išvadas apie reikšmingas bylai aplinkybes, įvertinimą bei argu-mentus. CPK 270 straipsnio 4 dalies 3 punktas įsakmiai numato, kad teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje  privalo būti nurodytas įrodymų, kuriais grindžiamos tei-smo išvados, vertinimas bei argumentai, dėl kurių tei-smas atmetė kuriuos nors įrodymus. Faktą, kad teismas, vertindamas įrodymus, privalo laikytis įstatymo nustatytų taisyklių, patvirtina ir teismų  praktika. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra konstatavęs [6], kad teismas, vertindamas įrodymus, va-dovaujasi įrodymų vertinimo taisyklėmis, suformuluo-tomis CPK 176-182 straipsniuose, t. y. turi laikytis įro-dymų leistinumo ir sąsajumo taisyklių (CPK 177-181 str.), turi įsitikinti, ar nepaneigtos pagal įstatymus nusta-tytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų (CPK 182 str.). Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senatas iš-aiškino, kad įvertindamas įrodymus teismas turi įsitikin-ti, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar įrodymai susiję su įrodinėjimo dalyku, ar jie yra leis-tini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų [7]. Taigi teisėjo laisvas įrodymų vertinimas bus pa-grįstas, jeigu teismas atsakys į šiuos klausimus: pirma, ar teisingai nustatytos aplinkybės, turinčios reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui; antra, ar pakankamai surinkta įrodymų; trečia, ar įrodymai ištirti nešališkai, visapusiškai; ketvirta, ar tinkamai buvo paskirstytos įro-dinėjimo pareigos; penkta, ar įrodymai susiję su įrodinė- jimo dalyku; šešta, ar jie yra leistini; septinta, ar nepa-neigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos; aštun-ta, ar teisingai pritaikytas ir išaiškintas įstatymas. Tačiau kyla klausimas, ar didesnės įrodomosios ga-lios įrodymai, nustatyti atskiruose teisės aktuose 2 , bei CPK 197 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad do-kumentai, išduoti valstybės ir savivaldybės institucijų,  patvirtinti kitų valstybės įgaliotų asmenų, neviršijant  jiems nustatytos kompetencijos bei laikantis atitinka-miems dokumentams keliamų formos reikalavimų, lai-komi oficialiais rašytiniais įrodymais ir turi didesnę įro-domąją galią, o aplinkybės, nurodytos oficialiuose rašy-tiniuose įrodymuose, laikomos visiškai įrodytomis iki  jos bus paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudy-tojų parodymus, įrodymais, nepaneigia laisvo įrodymų vertinimo principo galiojimo Lietuvos civiliniame pro-cese. Norint atsakyti į šį klausimą reikėtų išsamiau pa-nagrinėti laisvo įrodymų vertinimo turinį bei atskirus jo elementus. 2. LAISVO ĮRODYMŲ VERTINIMO ELEMENTAI Teisinėje literatūroje laisvas įrodymų vertinimo tu-rinys atskleidžiamas skirtingai. A. G. Kovalenko nuo-mone, laisvo įrodymų vertinimo pagrindą sudaro du veiksniai: a) vidinis teisėjo įsitikinimas; b) jokie įrody-mai teismui neturi iš anksto nustatytos galios [9, p. 112]. Šiai nuomonei pritaria V. Valančius, A. Driukas tei-gdami, kad CPK 185 straipsnis įtvirtina laisvą įrodymų vertinimo principą [4, p. 370]. Tokios pačios nuomonės laikosi ir V. Mikelėnas teigdamas, kad Lietuvos civili-niame procese laisvo įrodymų vertinimo principas atsi-spindi CPK 185 straipsnyje [5, p. 195]. Kaip minėta,  pagal CPK 185 straipsnį laisvą įrodymų vertinimą lemia šie elementai: teismas įrodymus vertina pagal savo vidi-nį įsitikinimą ir jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Šiek tiek kitokios nuomonės laikosi I. V. Rešetni-kova. Laisvą įrodymų vertinimą ji sieja tik su vidinio teismo įstikinimo elementu [8, p. 200]. M. A. Fokina su laisvu įrodymų vertinimu sieja du dalykus: pirma, vidinį teismo įsitikinimą ir, antra, neša-liškumą, visapusiškumą [9, p. 113]. Autoriui priimtinausia tų teisininkų nuomonė, kurie teigia, kad laisvą įrodymų vertinimo turinį sudaro vidi-nis įsitikinimas ir įrodymų įrodomosios galios nenusta-tymas. Kiti elelementai, tokie kaip visapusiškumas, ne-šališkumas, yra bendri visam civiliniam procesui ir pa-deda pasiekti įrodinėjimo tikslą. Apibendrinus tai, kas išdėstyta, reikėtų pripažinti, kad iš esmės pritariama nuomonei, jog vienas iš esminių 2  Pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnis bei Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 3 straipsnio 4 dalis numato, kad nekilnojamojo turto kadastre įrašyti bei nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo  jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos notariato įstatymo 26 straips-nio 2 dalis nustato, kad pripažįstama, jog notarine forma patvirtintuose dokumentuose esantys faktai yra nustatyti ir neįrodinėjami iki šie do-kumentai (jų dalys) įstatymų nustatyta tvarka nėra pripažinti negalio- jančiais. CPK 635 straipsnio 4 dalis numato, kad antstolio surašytas aplinkybių konstatavimo protokolas laikomas oficialiu rašytiniu įro-dymu ir turi didesnę įrodomąją galią.    81 laisvo įrodymų vertinimo elementų yra įrodymų verti-nimas pagal savo vidinį įsitikinimą. Tokia nuomonė yra visiškai logiška, nes reikalavimas vertinti įrodymus pa-gal vidinį įsitikinimą negali būti nelaisvas. Pati sąvoka „vidinis įsitikinimas“ suponuoja asmens teisę vertinti įrodymus laisvai (nepriklausomai), vadovaujantis savo žiniomis, sąžinės, profesinės pareigos, etikos reikalavi-mais ir pan. Tačiau tai nereiškia, kad vertinant įrodymus  pagal vidinį įsitikinimą gali pasireikšti teisėjo savivalė. Vidinis įstikinimas turi būti motyvuotas ir pagrįstas įro-dymais, kuriuos pats teisėjas ištyrė ir įvertino nagrinė-damas bylą. Tačiau diskutuotinas klausimas dėl CPK įtvirtintos nuostatos, kad tam tikra įrodymų rūšis turi  prima facie  įrodomąją galią prieš kitus įrodymus. CPK didesnę įrodomąją galią suteikia vienai iš įro-dymų rūšių – oficialiems rašytiniams įrodymams. CPK 197 straipsnio 2 dalis numato, kad dokumentai, išduoti valstybės ir savivaldybės institucijų, patvirtinti kitų valstybės įgaliotų asmenų, neviršijant jiems nustatytos kompetencijos bei laikantis atitinkamiems dokumen-tams keliamų formos reikalavimų, laikomi oficialiais ra-šytiniais įrodymais ir turi didesnę įrodomąją galią, o ap-linkybės, nurodytos oficialiuose rašytiniuose įrodymuo-se, laikomos visiškai įrodytomis iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais. Tai reiškia, kad valstybės ir savivaldybės institucijų išduoti rašytiniai įrodymai, kuriais remiasi viena iš šalių, laikomi visiškai įrodytais ir jų teismas ne- privalo vertinti. Pasak V. Valančiaus, A. Driuko, didesnės įrodo-mosios galios suteikimas vienai iš įrodymų rūšių – ofi-cialiems rašytiniams įrodymams – laikytinas proceso koncentruotumo ir operatyvumo tikslais pateisinama ci-viliniame procese galiojančių įrodymų lygybės ir laisvo įrodymų vertinimo principų išimtimi [4, p. 371]. Reikė-tų sutikti su minėtų autorių nuomone, kad vienai iš įro-dymų rūšių – oficialiems rašytiniams įrodymams – di-desnės įrodomosios galios suteikimas vertintinas kaip bendros taisyklės išimtis, tačiau kyla klausimas, ar įsta-tymo leidėjui numačius išimtis galime kalbėti apie vi-siškai laisvą įrodymų vertinimą. Juk laisvo įrodymų ver-tinimo esmė yra ta, kad įstatymas nenumato jokių for-malių įrodymų vertinimo kriterijų, kad jokie įrodymai neturi iš anksto nustatytos galios, kad nė viena įrodymų rūšis nėra pranašesnė už kitas. Panašios nuomonės yra ir M. K. Treušnikovas teigdamas, kad apie laisvą įrodymų vertinimą galima kalbėti tik tada, jeigu įstatyme arba ki-tuose norminiuose teisės aktuose nebus nustatyta įro-dymų įrodomoji galia bei įrodymų reikšmė, jeigu įro-dymai byloje bus vertinami pagal jų savybes, įrodomuo-sius požymius, nė viena įrodinėjimo priemonė neturi  pirmenybės prieš kitą, įrodymų tikrumas pasireiškia ly-ginant vienus įrodymus su kitais, atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes [13, p. 164]. Pažymėtina ir tai, kad ne vienu atveju didesnė įro-dymų įrodomoji galia nustatoma atskiruose teisės aktuo-se. Kaip minėta, Lietuvos Rrespublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnis [15] ir Lietuvos Res- publikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 3 straipsnio 4 dalis [16] numato, kad nekilnojamojo turto kadastre įrašyti bei nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsa-miais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka ir kt. Taigi atsakant į klausimą, ar vis dėlto Lietuvos ci-viliniame procese galioja laisvas įrodymų vertinimo  principas, reikėtų pažymėti, kad CPK yra įtvirtinti lais-vo įrodymų vertinimo elementai, tačiau kalbėti apie vi-siškai laisvą įrodymų vertinimą, autoriaus nuomone, bū-tų neteisinga. Konstatuotina, kad pagal CPK teismas yra laisvas vertinti įrodymus tiek, kiek tai neribojama įsta-tymu. Įstatymo leidėjo nuostata, kad oficialūs rašytiniai įrodymai turi  prima facie  įrodomąją galią prieš kitus įrodymus, vertintina kaip laisvo įrodymų vertinimo  principo bei teismo diskrecijos teisės laisvai vertinti įro-dymus ribojimu. Aptariant vieną iš esminių laisvo įrodymų vertini-mo elementų – vidinį teisėjo įsitikinimą – pažymėtina, kad šis elementas turi sudėtingą turinį, kuriame dina-miškai sąveikauja objektyvūs ir subjektyvūs veiksniai [9, p. 117]. Teisėjo asmenybę lemia subjektyvūs veiksniai, t. y.: a) kultūros lygis; b) pasaulėžiūros lygis; c) teisinė sąmonė; d) sąžinė; e) darbo patirtis; f) profesinės parei-gos jausmas. Teisėjo vidinio įsitikinimo subjektyvusis veiksnys pasireiškia jo įsitikinimu dėl nustatytų faktų  patikimumo, leistinumo, sąsajumo bei suvokiant asme-ninę atsakomybę už teisingą bylos išsprendimą. Objektyvūs teisėjo įsitikinimo veiksniai yra nagri-nėjamos faktinės bylos aplinkybės, kuriomis remiantis surašomas motyvuotas teismo sprendimas arba nutartis. J. K. Orlovas yra pažymėjęs, „kad vienintelė vidinio įsi-tikinimo objektyvizacijos išrorinė forma yra argumen-tuotas teismo sprendimas ar nutartis“ [10, p. 19–20]. Tokios nuomonės laikosi ir Lietuvos įstatymų leidėjas CPK 270 straipsnio 4 dalies 3 punkte įtvirtindamas nuo-statą, kad teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje  privalo būti nurodytas įrodymų, kuriais grindžiamos tei-smo išvados, vertinimas bei argumentai, dėl kurių tei-smas atmetė tam tikrus įrodymus. Taigi būtų galima išskirti dvi vidinio įsitikinimo ypatybes: objektyviąją ir subjektyviąją. Tais atvejais, kai kalbame apie subjektyviąją vidinio įsitikinimo ypa-tybę, turime omenyje vidinį įsitikinimą kaip psichologi-nę, filosofinę kategoriją. Tokiai nuomonei pritaria S. V. Kuryliovas. Pasak jo, vidinį teismo įsitikinimą sudaro teismo psichologinė būsena – nebuvimas visiško įsitiki-nimo ieškomo fakto egzistavimu“ [14, p. 114]. J. K. Orlovas rašė, kad „vidinis įsitikinimas iš es-mės formuojasi pasąmonės lygiu. Todėl šitas procesas yra nekontroliuojamas“ [10, p. 19–20]. A. G. Davtian teigimu, vidinis teisėjo įsitikinimas dėl faktinių aplinkybių tikrumo negali būti objektyvus,  jis nuo pat pradžių ir visada išreiškia tik subjektyvų as-meninį teisėjo įsitikinimą [12, p. 76]. V. F. Bohano nuomone, vidinis įsitikinimas – tai  psichologinė teisėjo būsena, pasireiškianti abejojimo ar-ba tikrumo jausmu [11, p. 12–14]. Taigi aptariamo elemento analizė leidžia teigti, kad vidinis įsitikinimas – tai vienas iš esminių laisvo įrody-
Related Search
We Need Your Support
Thank you for visiting our website and your interest in our free products and services. We are nonprofit website to share and download documents. To the running of this website, we need your help to support us.

Thanks to everyone for your continued support.

No, Thanks